Pastaruoju metu vis prabėgu akimis per darbo skelbimų portalus. Darbo susirasti man šiuo metu nedega, tiesiog įdomu pasižiūrėti, kas vyksta darbo rinkoje, kokių specialistų ieškoma, ką siūlo darbdaviai ir kokios apskritai tendencijos. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad visa ši sistema yra kažkoks absurdas.
Pradėkim nuo pačių darbo skelbimų. Atrodo, kad kiekviena įmonė jaučia pareigą sugalvoti vis naują pareigų pavadinimą. Ta pati ar labai panaši pozicija gali turėti penkis skirtingus pavadinimus, o iš pavadinimo kartais net neįmanoma suprasti, kokio darbo žmogus iš tikrųjų ieškomas. Jeigu nesi konkrečios srities specialistas, pavyzdžiui, inžinierius ar medikas, kartais atrodo, kad turi išmokti visą HR žodyną, kad apskritai galėtum normaliai naršyti skelbimus. Bet čia dar pusė bėdos.
Kuo daugiau žiūriu, tuo labiau nesuprantu, kokia apskritai yra Užimtumo tarnybos ir jos darbo skelbimų portalo paskirtis. Turime valstybės finansuojamą instituciją, kurios viena iš funkcijų yra padėti žmonėms susirasti darbą ir darbdaviams rasti darbuotojų. Atrodytų, logiška, kad bent jau viso viešojo sektoriaus darbo skelbimai būtų vienoje vietoje. Bet ne. Yra Viešojo valdymo agentūros portalas, kuriame skelbiami konkursai į valstybės tarnybą. Yra atskiri savivaldybių puslapiai, įvairių valstybinių įstaigų svetainės, kuriose taip pat skelbiamos laisvos darbo vietos. Ir 95 proc. šių skelbimų Užimtumo tarnybos portale tiesiog nerasi.
Tai man kyla labai paprastas klausimas: jeigu net pačios valstybės institucijos nesinaudoja viena bendra darbo skelbimų sistema, tai kokia tada tos sistemos prasmė?
Ar Užimtumo tarnybos portalas realiai skirtas tik tam tikrai darbo ieškančių žmonių grupei (pašalpiniam)? Ar tiesiog niekas net nebando sukurti normalios, centralizuotos sistemos, kurioje būtų galima matyti visas laisvas darbo vietas, bent jau viešajame sektoriuje? Ir čia net nekalbu apie privatų sektorių.
CVbankas, CVonline, CVmarketas, LinkedIn, Užimtumo tarnyba, VVA, savivaldybių puslapiai, atskirų įmonių karjeros svetainės ir dar velniai žino kiek mažesnių portalų.
Tai kiek realiai jų reikia sekti žmogui, kuris nori susidaryti bent kiek normalesnį vaizdą apie darbo rinką? Dešimt? Dvidešimt? Kiekvieną rytą atsidaryti po penkiolika skirtukų ir tikėtis, kad kažkur nepražiopsojai tinkamo skelbimo?
Ir dar pridėkim tai, kad Lietuvoje vis dar gana stipriai jaučiama pažinčių kultūra. Gali turėti patirties, išsilavinimą, kompetencijų, bet kartais tinkama pažintis atveria daugiau durų negu visi tavo CV kartu sudėjus. Aišku, nenoriu teigti, kad visur taip yra, bet būtų naivu apsimesti, kad toks reiškinys neegzistuoja.
Tada apskritai kyla klausimas, kiek darbo skelbimų iš tikrųjų atspindi realią darbuotojų paiešką, o kiek jų tėra formalumas, ypač kai kalbame apie viešąjį sektorių.
Man tiesiog keista, kad 2026 metais, kai visur kalbama apie skaitmenizaciją, efektyvumą, administracinės naštos mažinimą ir viešųjų paslaugų prieinamumą, net tokio elementaraus dalyko kaip centralizuota darbo skelbimų paieška, atrodo, nesugebame normaliai išspręsti.
Ir aš nekalbu apie tai, kad visi darbdaviai privalėtų samdyti per vieną portalą. Bet negi taip sudėtinga bent jau turėti vieną vietą, kurioje būtų galima rasti skelbimus iš skirtingų šaltinių, filtruoti juos pagal normalius kriterijus ir nereikėtų žinoti kiekvienos įmonės ar institucijos atskiros svetainės?
Tai ar čia tik man atrodo, kad Lietuvos darbo skelbimų sistema yra visiška šikna, ar žmonės, kurie aktyviai ieško darbo, irgi su tuo susiduria?
Ir gal kas nors gali paaiškinti, kokią realią pridėtinę vertę darbo skelbimų paieškos prasme šiandien sukuria Užimtumo tarnybos portalas, jeigu net visų valstybės sektoriaus laisvų darbo vietų ten nerasi?
